Atvykome prie vieno iš Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinių – Vilniaus gynybinės sienos bastėjos, gana vėjuotą dieną. Ir ne veltui. Vykdydamas šį pasivaikščiojimą žinojau, jog reikia įtraukti ir mažiau aptariamų, tačiau svarbių miesto vietų. Iš muziejų, esančių Vilniuje, bastėja minima tikrai rečiau, nei simboliu tapęs Gedimino pilies bokštas ar Senojo arsenalo pastatai. Lygiai taip pat vienas iš senojo Vilniaus įėjimo taškų – puikiai visiems pažįstami Aušros vartai – daugumos lankomi gerokai dažniau, nors tiek jie, tiek ir visai netoli esanti bastėja yra buvusios miesto gynybinės sienos sistemos dalys.
Tačiau nekalbėsime apie senovėje buvusius istorinius įvykius, miesto gynybą ir palikimus. Pakalbėkime, geriau, apie miesto plėtrą.
Miesto „siena“, šiuo metu, yra gerokai nutolusi nuo šios vietos. Ir nors ji nebėra atskirta jokiais fiziniai užtvarais, visgi, žinoti, kur prasideda ir baigiasi miestas, yra ganėtinai smagu.
Kaip vakarinių miesto mikrorajonų gyventojas, nuolat žavėjausi Šeškinėje, šalia Ukmergės gatvės, ant šešiolikaaukščio pastato esančiu užrašu „Vilnius“. Dar prieš kelis dešimtmečius šis ženklas sveikino įvažiuojančius į miestą, buvo tarsi savotiški vartai, o aplink plytėjo kaimai ir tušti laukai. Dabar, atsistojus šalia, galima įsitikinti, kad viskas ir vėl kitaip – oficiali miesto riba yra už maždaug 4 kilometrų, tačiau gyvenamieji plotai nesibaigia – prasideda Vilniaus rajono savivaldybės administruojamos teritorijos, kuriose taip pat pilna gyventojų, dažnai dirbančių pačioje sostinėje.
Kuria kryptimi miestas plėsis toliau? Geriau – pasiskirstymas plačiau, ar koncentruotai, erdviau ar tankiau? Kas geriau gyventojams, ir kas – miesto infrastruktūrai? O kokios Vilniaus plėtros ateities norėtumėte jūs?
