Jaunimo sodas, Sereikiškių parkas, Bernardinų sodas. Skirtingos kartos, skirtingi pavadinimai, bet viena vieta, kurią žino visi. Šiandien jos ir klausomės.
Mažai turiu nuotrupų iš lankymosi Sereikiškių parke vaikystėje – puikiai prisimenu, kad esu buvęs teritorijoje prieš rekonstrukciją ir ne sykį, bet sunkiai pavyktų papasakoti, kaip viskas atrodė. Žinau, kad buvo daugiau medžių, nei yra dabar.
Užtat puikiai atsimenu, jog 2013–aisiais, mieste vykstant tų metų „Sostinės dienų“ festivaliui, rugsėjo 8–ąją teko keltis anksčiau – saulėtą, šiltą sekmadienio rytą parkas po rekonstrukcijos atvėrė vartus kitu, Bernardinų sodo, pavadinimu. Jame buvau vienas pirmųjų lankytojų, nors ir šviesiu paros metu, stebėjau pirmąjį muzikinio fontano įjungimą, klausiausi čia atidarymo proga sakytų kalbų. Ir nuo tada dar nebuvo nė vienų metų, kai į čia neužsukčiau. Tiesa, dažniausiai tai nutinka nereguliariai ir neplanuotai.
Bernardinų sodas, bent jau man, visuomet yra labai jaukus. Ypač mėgstu dalį šalia Vilnelės. Čia puiku pasėdėti, kai reikia apmąstyti, arba norisi paskaityti.
Vyresnio amžiaus vilniečiai, garantuoju, puikiai pamena tuometiniame Jaunimo sode veikusį žymųjį „Vasaros“ kino teatrą. O ar žinojote, jog pastatas niekur nedingo? Jį galite netgi aplankyti Vilniaus rajone, Mostiškių kaime. Tik statinyje, šiuo metu, veikia bažnyčia. Labai įdomią istoriją apie tai galite perskaityti Dariaus Pocevičiaus knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai“.
Taigi, kartais ir labai pažodžiui, bet, visgi, Vilnius yra visur. Šitą frazę dar sutiksite ir toliau šioje netradicinėje ekskursijoje.
Rekomenduoju knygą:
Darius Pocevičius. „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“ (labai įdomios visos dalys)
