Jeigu reikėtų atspėti dažniausiai fotografuojamą Vilniaus vietą, sakyčiau, jog tai – Katedros aikštė. Ir net konkrečiai galėčiau apibūdinti tą tikrąjį miesto „atviruko“ vaizdą. Panašiai, kaip Andrius Mamontovas yra sakęs laidoje „Pasivaikščiojimai“ – mėlynas dangus, saulėta diena, katedros baltumas nuotraukos centre.
Svarsčiau įamžinti Katedros aikštę būtent tokioje aplinkoje, šiltą dieną, kai minios juda įvairiomis kryptimis, kai vienoje aikštėje susimaišo vilniečiai bei kitų šalių gyventojai, nusprendę atrasti mūsų nuostabiąją sostinę.
Tačiau atsidūriau čia rudens pradžioje, Vilniuje šurmuliuojant tradicinėms „Sostinės dienoms“. Rugsėjo 2–ąją, prieš pat prasidedant vienam iš didžiųjų miesto festivalio koncertų, žmonių šurmulį sudrumstė kiekvienam Vilniaus gyventojui puikiai pažįstami Katedros varpinės dūžiai. Ir būtent tai sukūrė man patį tikriausią šio miesto jausmą, kurį sunku apibūdinti žodžiais.
Daugiatūkstantinė minia, daugybė žmonių, nepažįstančių vieni kitų, bet susirinkusių dėl to paties tikslo. Katedros aikštė ir varpai, girdimi per didžiąją senamiesčio dalį, tarsi kviečiantys prisijungti bei susiburti kartu. Ir visi aplink supantys pastatai, lyg nesustodami pasakojantys pastarųjų šimtmečių miesto istoriją. Tokia ta Vilniaus širdis.
Paminėta laida „Pasivaikščiojimai“ su A. Mamontovu:
http://www.alchemija.tv/index.php/pasivaik-iojimai/pasivaikiojimai-su-andriumi-mamontovu/
