„Vilnius – 700 metų jaunas“. Tokiu šūkiu šiemet visus metus šventėme įspūdingą sostinės jubiliejų. Kai „Vilnius 700“ renginio organizatoriai, kalbindami žymius žmones, ėmė interviu iš Andriaus Tapino, šis, išskirdamas Paupį kaip vietą, kur labiausiai matoma Vilniaus jaunystė, įvardino, jog čia „įvyko nedidelis urbanistinis stebuklas“. Manau, taiklesnį pasakymą būtų sunku surasti.
Nuo pat vaikystės atsimenu pasivaikščiojimus miesto centre, kurie būdavo iki Paupio, bet ne toliau. Dabar pasivaikščiojimų yra į Paupį, po Paupį ir dėl Paupio. Taip, kaip ir šiandien.
Sėdžiu Paupio aikštėje. Nors dėl vėstančių orų fontano čiurlenimo jau nebegirdime, aplink esantis būrys kavinių, kepyklėlių, vis dar turi vietų sėdėjimui lauke. Dalis jų, žinoma, užsėstos. Pripažinsiu, tuščio Paupio dar matyti neteko.
Gyvi pirmi aukštai, vos vienas, kitas lėtai pravažiuojantis automobilis. Tam, kad patekti į kitą gatvės pusę, nereikia kirsti didelių plačių autostradinių važiuojamųjų juostų. Kino teatras ir didžiulės maisto erdvės tiesiog po langais. Daugybė vietų susitikti su draugais, išgerti kavos ar tiesiog ramiai pabūti su savimi. Atrodo, būdamas čia tarsi būtum kitokiame, ar net visiškai kitame mieste. Ateities mieste. Gyvame, bet netriukšmingame. Jaukiame ir įspūdingame.
Ar tokio Vilniaus kada nors sulauksime ir ankstesniajame, senesniajame, miegamajame Vilniuje?
Paminėtas Andriaus Tapino interviu „Vilnius 700“ šventei:
