Dar šiek tiek tylos ir ramybės. Jokio žmonių judesio, jokio automobilių triukšmo. Tik miško, gamtos garsai, paukščių balsai... Ir, staiga, visą ramybę sudrumsčia žemai praskrendantis lėktuvas…
Esame dar vienose kapinėse, šįkart – ne sovietmetį menančiame mikrorajone, o bohemiškojo Užupio pakraštyje. Bernardinų kapinės – antrosios pagal senumą Vilniuje. Ne sykį čia lankiausi pats ar su draugais, kartą – ir su ekskursija, kurioje buvo pristatyta nemažai žinomų visuomenės veikėjų vardų, kurie čia atgulė amžinojo poilsio.
Tiesa, vis dar nė sykio nepavyko čia užsukti pavasarį. Teko matyti nuotraukose, kad šios kapinės – vienas gražiausių netradicinių istorinių turizmo objektų mieste – kasmet, pražydus sibirinėms scylėms, tampa dar labiau išskirtinėmis ir unikaliomis, ir sutraukia čia būrius smalsuolių.
Tad, būdami Užupyje, nepraeikite pro šalį. Rudenį ar vasarą, žiemą ar pavasarį. Vieta unikali visais metų laikais.
Tik neišsigąskite – kapinės turi savo sargų. Tik jie nedideli, pūkuoti ir draugiški. O, be to, turi ir savo paskyras socialiniuose tinkluose.
