Jeigu prisireikė baldų, namų apyvokos prekių, o, galbūt, tiesiog pigiai ir skaniai pavalgyti, labai tikėtina, kad Vikingų gatvėje, visai šalia oro uosto, esanti prekybinė erdvė – vienas iš jūsų pasirinkimų. Dideli komerciniai pastatai, milžiniški pilko asfalto plotai, skirti parkavimui, neatrodo itin patraukliai ir nesuteikia noro teritorijoje ilgiau užsibūti. Dažnas čia atvažiuoja, apsiperka, ir keliauja kitur.
Tačiau teritorija turi dar ne visiems vilniečiams, tuo labiau miesto svečiams, žinomą paslaptį. Ir kalbu ne apie rytinėje pusėje esančias, ant kalvos įkurtas Liepynės kapines – nors vienos naujesnių, jos gana gausiai užlaidotos, čia lankytojų daug. Kalba eina apie gana neįprasto miestui reljefo, nors ir nedidelę, kalvomis apsuptą poilsio erdvę, esančią šiaurinėje pusėje.
Mėgstu smalsiai nagrinėti miestą, todėl nenuostabu, jog šią teritoriją pirmą sykį aplankiau praėjus maždaug metams po IKEA atidarymo. Bėgant laikui, teritorijoje buvo įrengta daugiau viešosios paskirties infrastruktūros, 2018 m. ją papildė dar maždaug 500 spygliuočių medžių. Ir, visgi, gausiai lankoma ir žinoma ji vis tiek netapo.
Tad kitą sykį, atvažiuodami čia, būtinai užsukite į viršų. Pirmoje sankryžoje (atvykus nuo Žirnių g.) pastebėkite takelį, einantį palei kalvos šlaitą – pasekite juo ir netrukus leisitės žemyn į gana netikėtą, bet labai simpatišką erdvę. Jeigu klausotės garso įrašo, tai – vienintelis iš keliasdešimties šioje kelionėje įrašytų garsų, kurį aiškiai sugadino vėjas. Tačiau jį palikau tyčia – nes tiek, kiek kartų čia teko lankytis, visuomet pasivaikščiojimą lydėjo šie miesto skersvėjai. Jie labai čia tinka.
