Sykį manęs paklausė, kuris, asmeniškai, parkas Vilniuje yra įdomiausias. Sutrikau. Iš vienos pusės, mane labai žavi Šeškinės Ozo teritorija, ten esantys pakilimai ir nusileidimai, taip pat įspūdingas, ir vis dar nepilnai išnagrinėtas, greta esantis Cedrono aukštupio draustinis su giliu upės slėniu. Dėl labai panašių priežasčių patinka ir Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio teritorija, nors joje, asmeniškai, vietomis truputį per daug įkalnių. Lygumos, vaikštant, man labiau prie širdies.
Tačiau pati žinomiausia didelė miesto poilsio vieta, žinoma, yra Vingio parkas. Jame šiandien ir esame, klausydami medžių, paukščių, dviratininkų ir pėsčiųjų kuriamo ošimo.
Vingio parkas man daugiau nei miškas, nors jaučiuosi jam kasmet suteikdamas per mažai dėmesio. Džiaugiuosi dėl šių, 2023–ųjų, jubiliejinių Vilniaus metų, nes pagaliau pavyko apsilankyti daugelyje čia vykusių koncertų, tarp jų ir Vilniaus 700–mečio pagrindiniame festivalyje. Dar neatrasta, bet planuose jau kurį laiką esanti parko dalis – Vilniaus Universiteto botanikos sodo Vingio skyrius.
Daug žmonių yra girdėję apie naują „Akropolį“, kuris augs šalia įėjimo nuo Geležinio Vilko gatvės, bet nedaug žinančių apie visai gretimoje teritorijoje esančią „Vilniaus vandenų“ vandenvietę. Daug žinančių apie miško glūdumoje esantį stadioną, bet nedaug žmonių yra ieškoję čia buvusio vaikų geležinkelio palikimų – stulpelių ar apaugusių stotelių liekanų.
Vingis žavus tuo, jog čia daug vietos, daug žmonių ir daug dalykų. Atrastų, ir tų, kurie nusipelno gilesnės analizės. Eidami būtinai dairykitės atidžiau. Ir įsiklausykite į gamtą. Panaši kaip kitur, bet, kartu, savaip išskirtinė.
