Mintimis nusikelkime į Senamiestį. Įsivaizduokime, kad žengiame Katedros aikšte, o fone, visiškai natūraliai, girdime skambančius varpus. Varpinės dūžiai yra ne tik savotiškas simbolis – jis labai svarbus erdvėje kuriant praeities įspūdį, tarsi nukeliantis mus keletą amžių atgal, kai miesto ritmas vyko pagal varpų skambesį.
Vietoje, kur esame dabar, galime prisiminti senamiestį, tačiau ne dėl senų namų, barokinės ar gotikinės architektūros, turistų srautų bei daugybės viešojo maitinimo įstaigų sambūrio. Tik dėl garso. Varpų, kurie kasdien vis girdimi Grigiškėse.
Grigiškės – labai įdomi vietovė Vilniuje. Tai vienintelis Lietuvoje miestas, kuris priklauso kito miesto savivaldybei. Unikalūs, kontrastingi gyvenamųjų namų peizažai, išlikęs saugomas technikos paminklas – akvedukas – ir kitos įdomios vietos traukia čia smalsuolius: pats šiuos varpų dūžius įamžinau praėjus dešimčiai minučių po ekskursijos po Grigiškes pabaigos.
Ir, visgi, įsiklausius, senamiesčio žavesys iškart nublanksta, nes aplink – atviros, žalios erdvės, miškų plotai, didelės maisto prekių parduotuvės, netankiai sustatyti gyvenamieji namai, kurie nesukuria siaurų gatvelių, praėjimų bei perimetrinio užstatymo. Tad ir garsas, atrodytų, sklinda visiškai kitaip.
Kai kuriems pojūčiams reikalinga ir konkreti aplinka. Tačiau, visgi, šis skambesys savotiškai sukuria miesto centro įspūdį. Miesto, esančio mieste. Tad dar pasiklausykime. Ir judėkime ten, kur žymiai tyliau.
