Pakalbėkime apie požeminį Vilnių. Daugybė procesų vyksta mieste, kurie yra tapę tokiais natūraliais mūsų gyvenimo palydovais, kad apie juos net nesusimąstome ir sutriktume, jeigu jų staiga neliktų. Butuose, namuose turime šaltą ir karštą vandenį, kanalizaciją, centrinį šildymą, elektrą, šviesolaidinį internetą. Visos šios komunikacijos po žeme, ant kurios vaikštome, užima begalę kilometrų ir yra tarsi miesto stuburas. Be jų miestas paprasčiausiai neveiktų.
Ir, dažniausiai, ši miesto dalis mums yra nematoma akimis. Žinoma, gatvėse galime išvysti šulinius – įėjimus į požeminį miesto pasaulį, taip pat tokią funkciją atliekančius nedidelius statinius – jų yra ir dabar lankomame Šeškinės mikrorajone. Taip, vietomis matome orines elektros linijas, kartais – iš po žemių iškylančias ventiliacijos angas. Daug kur vis dar yra komunikacijas po žeme nurodančių stulpelių. Tačiau tai gana smulkūs objektai.
Bet šiuo metu esame vietoje, kuri yra tos požeminės, komunikacinės, Vilniaus dalies dalis, tačiau čia buvo žengtas didelis žingsnis – teritorija pasiekiama ir yra pritaikyta žmonių rekreacijai.
Tvenkinys, prie kurio esame dabar, žinoma, nėra natūralus – prieš keletą metų čia buvo pieva. Dabar – viskas kitaip. Šalia, po žeme, po spalvotais šulinėliais slepiasi didžiulė paviršinių nuotekų valykla, į kurią suteka vanduo iš šiaurinės miesto dalies gatvių dangų. Tuomet išvalytas vanduo keliauja būtent į šį tvenkinį, iš kurio vėliau yra išleidžiamas palaipsniui. Teigiama, jog jeigu mieste vyrautų stichinis lietus, šis tvenkinys užsipildytų per 42 minutes. Tad jeigu įprastą dieną vandens atrodo per mažai, būtinai užsukite čia lyjant.
Šeškinės Lietaus parkas – puikus šiuolaikiško miesto objekto pavyzdys. Kai tai, kas yra uždara, ir įprastai būtų užtverta ir saugoma, yra saugiai ir jaukiai atverta žmonių poilsiui ir laisvalaikiui. Tyli vieta pabūti, kuri visiškai transformuojasi esant stipriam lietui.
