Vilniuje susipina daugybė skirtingų kultūrų, religijų, tautų, mąstymo ir pažiūrų. Ir nors šiam įrašui suteikiau bendresnį pavadinimą, susikoncentruosime ties viena kultūra. Todėl, jog šiandien, keliaudami po miestą, neaplenkėme ir vienos naujausių rekreacinių erdvių.
Ryškesnis japoniškos kultūros integravimas į Vilniaus miestą prasidėjo 2001–aisiais, kai dešiniajame Neries krante, netoli Baltojo tilto ir Nacionalinės dailės galerijos, buvo įkurtas Čijunės Sugiharos sakurų parkas, tapęs tikru pavasario simboliu – vilniečiai čia kasmet traukia būriais pasigrožėti ir įsiamžinti prie daugybės pražydusių japoniškų vyšnių. Pilna smalsuolių būna ir viršuje esanti „Swedbank“ terasa.
Tačiau apie 2014–uosius pradėta kalbėti apie dar vieną miesto erdvę – Vilniaus japoniško sodo įkūrimą Šnipiškių pakraštyje, vietoj nenaudojamos, bet dideliu tvenkiniu pasižyminčios teritorijos. 2015–aisiais jam net buvo išrinktas pavadinimas – „Taku–Soku–En“, reiškiantis „purvą nuo pėdų nuplaunantis“. Šį, bei keletą kitų pavadinimų, dėl kurių vyko visuomenės balsavimas internete, parinko Shiro Nakane, žinomas Japonijos kraštovaizdžio architektas, sukūręs ir Vilniaus japoniško sodo koncepciją.
Bėgo metai, tačiau teritorijos įkūrimas užtruko. Kol vyko Baltojo tilto pievos rekonstrukcija, iš čia kurį laiką kilo oro balionai. Galiausiai, 2023–aisiais, Vilniaus jubiliejaus metais, japoniškas sodas atvėrė vartus. Teritorija neatpažįstamai pasikeitė, kaip ir pasikeitė jos lankytojų kiekiai – jau pirmomis dienomis ją užplūdo begalė žmonių. Panašu, kad Senvagės parkas nebuvo sulaukęs tokio dėmesio, nors, mano nuomone, vykstant į vieną neaplankyti greta esančio kito – praradimas. Bet tai – kiekvieno asmeninis pasirinkimas.
Ir, visgi, išrinktas pavadinimas galutiniame rezultate nebuvo integruotas, kaip ir nebuvo pilnai įgyvendinta sodo koncepcija – šiuo metu esančioje tuščioje pievoje turėjo atsirasti arbatos namelis su dideliu sodu. Ar tai bus įgyvendinta kada nors ateityje – atviras klausimas. Nepamirškime, jog Vilnius nuolatos keičiasi, tačiau tikrai nemanau, kad tai bus artimiausių metų prioritetas.
Tačiau nesupraskite klaidingai – labai verta pasidžiaugti įrengta sodo dalimi. Sakurų alėja, pontoniniu ir granitiniais tilteliais, sausąja upe ir kitais panašiems sodams būdingais elementais. Ir, žinoma, nuo pirmos minutės sužavėjusiu dirbtiniu kriokliu, prie kurio dabar ir stovime.
