Vaikščiodami šiuo, Žvėryno taku, žinoma, galėtume pakalbėti apie neteisėtus žemės grobimus, apie kovą dėl upės ir galėjimo prie jos būti, apie teisingus atliktus sprendimus. Tai iki šiol žymi išlikusios gyvatvorių dalys ir vietomis nenatūraliai išaugę medžiai bei augalai.
Bendrai – tai vienas jaukiausių pėsčiųjų takų, ypač, kadangi šalia atsiveria gamtiška, neįbetoninta Neries upės dalis.
Tačiau šioje vietoje pakalbėkime apie Vilniaus ošimą. Jis čia – kaip niekad didelis. Ir kalbame ne apie tekančio vandens čiurlenimą, ne apie vėjo judinamų medžių sukuriamą garsą, ir, žinoma, ne apie bangavimą, nes jūra – toli nuo čia. Eidami taku nuo Vingio parko tilto iki pietinės dalies su vaikų žaidimų aikštelėmis, vis garsiau girdime automobilių triukšmą, sukuriamą kitame upės krante esančios Geležinio Vilko gatvės arterijos.
Vieniems tokie garsai – įprastas, toleruotinas miesto triukšmas, kurio, kai kurie, galimai ir nebepastebi. Kiti labiau norėtų sumažinti eismo skleidžiamą garsą, kad galėtų pasibūti šiame take tarsi įprastame parke. Miestai keičiasi, humanizuojasi ir prisitaiko žmogui – tokie pokyčiai vyksta visame pasaulyje, tuo pačiu ir Vilniuje (nors lėtai ir su dalies visuomenės kritika). Tad kokie sprendimai kada nors ateityje bus priimti tokiose vietose – sunku spėlioti.
Kol kas, sėdėdami čia, ant vieno iš daugybės suolų, pabandykite užsimerkti, įsiklausyti ir įtikinti save, kad tai, ką girdite, yra ošimas. Labai savotiškas Vilniaus ošimas.
