Esame dar viename miesto parke. Dabar jis atviras, prieinamas visuomenei, pastatuose karaliauja technologijų įmonės, o, atrodo, visai neseniai čia dar buvo ligoninė.
Tačiau pats parkas ir toliau stovi tylus ir senas. Pabyrėję ar nesantys takai, medžių šaknys, išsikerojusios po asfaltu ir jį iškilnojusios, ragina grožėtis gamta, bet tuo pačiu primena būti atsargiems vaikštant.
Ir nenuostabu – pirmuosius parko projektus, kuriais siekta atkurti istorinį barokinį parką, pasitiko nepatenkintų gyventojų sujudimas dėl norimo medžių kirtimo, vėlesni viešinimai pristatė „hibridą“ – lyg ir panašius takus, bet paliktus beveik visus medžius, panaikintus barokinius parko akcentus, kas papiktino Sapiegų parko ansamblio tyrinėtojus ir dalį miestiečių, norėjusių turėti unikalią erdvę mieste. Koks parko likimas šiuo metu – nežinia. Diskusijos kiek nutilo.
Tačiau dabar vaikštant šioje, tokioje būsenoje likusioje erdvėje, ir kyla pamąstymai dėl miesto praeities, dabarties ir ateities. Ar gamta dabar mieste žaidžia svarbesnį vaidmenį nei architektūra? Ar miesto ateitį turi kurti čia gyvenantys žmonės, ar čia galbūt ir įprastai nebūnantys, tačiau savo sritį išmanantys specialistai? Kiek mes turime kurti naujo, ir kiek – atkurti prarasto? Kaip skiriasi tai, kokio miesto nori jaunas žmogus, o kokio – senjorai? Ir, žinoma, kokio miesto nori vilnietis, o kokio – gyventojas, į čia neseniai atvykęs iš regionų?
Daug klausimų ir daug atsakymų – kiekvienas iš juos skaitančių ar klausančių atsakytų skirtingai. Bet tuo ir žavus miestas – daug žmonių, daug nuomonių. Svarbu, kad po diskusijų būtų rezultatų.
