Kokias Vilniaus upes galėtumėte įvardinti? Žinoma, Neris ir Vilnelė būtų paminėta kiekvieno čia gyvenančio žmogaus. Tačiau ar lankėtės prie Vokės? Gal kada buvote įbridę į Cedroną? O gal vaikščiojote palei Sudervėlę?
Žinoma, šios, išvardintos, bei kitos upės, esančios mieste ar pakraščiuose, ir neprivalo būti garsiai minimos ar gausiai lankomos. Pagal plotį ir lokaciją jos visos nusileidžia tikrajam Vilniaus simboliui – Neries upei. Kairysis Neries krantas mena istoriją, kviečia susipažinti su unikaliu senamiesčiu, o dešinysis demonstruoja miesto ateitį, remdamasis į dangų aukštais stikliniais bokštais.
Ir visa tai tarpusavyje jungia Neris. Upė, buvusi, esanti ir būsianti čia, kaip pagrindinė, visą parą aktyvi organizmo kraujagyslė. Tiesa, gyvybė čia pagrinde egzistuoja dėl vandens, o ne žmogaus.
Daugybė metų praėjo nuo pirmą sykį išgirstų minčių apie laivybą Neryje, apie galimybę išnaudoti upę pastoviam transportui, apie norą įveiklinti krantus, sukurti prieplaukas švartuotis laiveliams. Ir nors kalbos kartais lieka kalbomis, vis tiek tikiuosi, jog tai kada nors taps realybe. Tačiau sakyti, kad upė dabar aktyviai išnaudojama, tikriausiai, nebūtų labai teisinga.
Stovime čia, Žirmūnų uoste, kuriame žiemoja ir nuo ledonešio saugosi esami vilniečių plukdytojai, ir girdime tylą bei vieną kitą pro šalį takais pravažiuojantį dviratininką ar praeinantį vilnietį. Kol kas čia labai ramu, bet žiemą čia bus visko daugiau, tiek laivelių, tiek ir žvejų, gausiai susirinkusių traukti upinius laimikius pro lede prakirstas eketes.
