Tas pats vėlyvas vakaras. Jau nieko nebėra. Netrukus, naktį, čia įsivyraus visiška tyla, o švintant bus galima išgirsti vieno kito besirenkančio į darbo vietą pardavėjo šnaresį. Tačiau kol pirmieji saulės spinduliai nukris ant prekystalių, kol stogeliai, skirti trumpam apsaugoti prekeivius nuo gamtos stichijų, paviešins savo šešėlius, jokio didesnio judesio čia nebus. Tik keli praeiviai kirs teritoriją kiaurai, nes iš savo daugiabučių eis į ilgiau veikiančią parduotuvę šalia.
Turgūs vertinami dėl prekių natūralumo, produkcijos iš ūkininkų pasirinkimo, galėjimo derėtis. Tačiau tokia frazė Vilniaus kontekste, panašu, aktualesnė vyresniems žmonėms, čia nuo seno užsukantiems apsipirkti, o kartais ir pasišnekučiuoti su pardavėjais.
Jaunesnės kartos atstovų, tarp pirkėjų, yra, tačiau jų ženkliai mažiau. Tyrimais teiginys nepagrįstas, bet užtenka ateiti pasižvalgyti, kai čia verda veiksmas. Vilnius gausus kitų komercinių prekybos vietų, dirbančių ilgiau, siūlančių daugiau, dažnai – ir pigiau, todėl, tikriausiai, stebėtis nereikia.
Kokia tokių, rajoninių turgaviečių, ateitis miestuose – atviras klausimas pamąstymams. Mano nuomone, turgaus, kokį matome čia, Šeškinėje, sąvoką ateityje gali pakeisti tokie bičių aviliai, kaip Paupyje ar prie Ukmergės gatvės, siūlantys kitokį pasirinkimą kitokiems pirkėjams. Tačiau dinamika prekybos srityje yra pastovi. Juk prieš 15 metų ėjome bandyti pirmųjų savitarnos kasų, o dabar jau vaikštome į autonomines, be darbuotojų, Vilniuje veikiančias parduotuves, maistą užsakinėjame internetu su atvežimu iki namų durų. Tad kas bus po dar 15 metų?
Stebėkime, vertinkime pokyčius, bet neburkime ateities. Miestas gyvas, nes miestas nuolat keičiasi, taip visada buvo ir visada bus po mūsų.
O kol kas čia, kur esame, tyla. Ir, regis, nespėjus nė mirktelėti, netrukus prasidės šurmulys, kai tik prekystalius nuklos vaisiai, daržovės, uogos ir medus.
