Trumpam nusikelkime į vakarą. Lauke sutemo. Miestas nurimo. Įsivyravo tyla. Žinoma, ne visiška, nes Vilnius, visgi, yra niekada akių nesumerkiantis miestas.
Viskas čia yra skirta žmogui. Daugiabučiai skirti gyventi, komercinės patalpos – apsipirkti, gauti paslaugų, ofisai – dirbti, parkai, skverai – pailsėti, mokyklos, universitetai – gauti žinių. Bet labiausiai matoma, jaučiama ir girdima visų miestų dalis – susisiekimo infrastruktūra, nes ji, kaip kraujas kūne, apjungia visas minėtas bei numatomas miesto dalis.
Čia, šioje vietoje, kur susikerta dvi judrios miesto arterijos, Vilniaus infrastruktūra ypač juntama tiems, kurie važiuoja ne autobusais ar automobiliais, o juda darnesniais ratais arba pėsčiomis. Taip, kaip ir aš šiandien.
Judėti pėsčiomis ar automobiliu, dviračiu ar viešuoju transportu. Galime kalbėti apie tai, į ką iš tiesų orientuotas miestas. Ir nuolat kalbame, net jei to ir nepastebime, ypač vertindami vienus ar kitus sprendimus, atliekamus mieste. Pats esu už vaikštomą miestą, kadangi ne visi vairuojame, ne visi riedame dviračiais, ne visi važiuojame viešuoju transportu, tačiau pėsčiaisiais tampame kiekvienas, vos nulipęs ar išlipęs iš pasirinktų transporto priemonių. Tačiau palikime tai diskusijoms kitose erdvėse.
Pokalbiai apie tai, ir šiaip, vyksta nuolat, tik visuomet, žinoma, kyla klausimas, ar jų pakanka. Ir natūralu. Mieste gyvena įvairūs žmonės, jie juda įvairiais būdais ir turi įvairias nuomones. Būtent ta įvairovė kelia diskusijas ir priveda prie vienokių ar kitokių rezultatų. Tobulumas, manau, yra neegzistuojantis dalykas, tad geriausia, kai rezultatai yra netobuli, bet vidutiniškai tenkina visas puses.
