Daugybė vardų, daugybė žmonių, daugybė istorijų. Viskas vienoje vietoje. Bet kartu – visiška tyla. Taip, bendrai, būtų galima apibūdinti kiekvienas didesnes kapines.
Saltoniškių kapinėse lankausi ne pirmą sykį. Tikėtina, kad didžioji dalis aplinkinių rajonų gyventojų čia irgi yra buvę, ir ne po kartą. Galbūt žino čia palaidotų žmonių, o galbūt tiesiog ateina pasivaikščioti. Visgi, tai viena iš didesnių tyliųjų zonų Viršuliškių apylinkėse, pritaikytų patogiam žmonių judėjimui, tad šiuo aspektu nereikėtų stebėtis.
Kapinių vieta stebina mane nuo mažens, bet kartu tai ir sukuria savotišką trauką į čia. Šalia – vienas pirmųjų Vilniaus prekybos centrų, kitoje pusėje – sporto kompleksas bei arena, kur vyksta ne tik ledo treniruotės, bet ir koncertai. Kurį laiką pastarajame pastate vykusiuose renginiuose teko dirbti, tad išeidamas visad klausdavau savęs – kaip miesto planavimas pasisuko į tokią pusę? Ar čia nebuvo padaryta klaidų?
Tačiau, iš kitos pusės, visgi, žiūriu į tai kaip į labai taiklų priminimą, kad visi savo kelionę baigsime. Tad tai ir savotiškas paskatinimas įsitraukti į už kapinių, kitoje pusėje tvoros, verdantį gyvenimą. Kol dar turime tam laiko.
Būtinai užsukite čia. Gražiausiai, žinoma, kapinės nušvinta lapkričio 1–osios vakarą. Garso įraše galite išgirsti būtent šiomis dienomis atgijusį kapinių gyvenimą, kuris netrukus vėl nurims. Ir taip – kasmet. Iki mūsų ir po mūsų.
