Esame Antakalnyje, viename iš mano mažiau tyrinėtų rajonų. Bet, visgi, esu čia tikrai ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Atsidūręs, svarsčiau, kokią vietą pasirinkti – labiau urbanizuotą ar gamtiškesnę. Galbūt nuvykti iki pirmojo troleibusų parko ir pasamprotauti apie viešąjį transportą? Gal palėkti iki Antakalnio kapinių ir pakalbėti apie tuos, kurie nusipelno atminimo, bet mus jau paliko? O galbūt užsukti iki saugomo paveldo – Antakalnio amunicijos bunkerių?
Galiausiai nusprendžiau eiti nežinomybės keliu. Juk net ir vykdant šį pasivaikščiojimą, kuriame lankausi ir dalinuosi istorijomis bei mintimis iš sau žinomų miesto vietų, galima atrasti kažką naujo, išskirtinio ir nelankyto. Taip ir atsidūrėme čia, visai netoli „Uno“ pramogų parko, miške, kur medžių šlamėjimą paįvairina trykštantys šaltiniai.
Spalvotais jie vadinami ne veltui – vieno jų vaga eina per labai margais akmenukais padengtą žemę, o kito žemutinė versmė – pilna geležies, todėl nudažo vandenį oranžine spalva.
Graži, rami vieta pasibūti. O aš čia – pirmą sykį gyvenime. Vilnius tuo ir žavus, jog net ir gyvendami čia dešimtis metų, galite vis dar atrasti įdomių vietų, nematytų objektų. Kažką naujo. To šitas miestas turi begalę, svarbu norėti jį pažinti ir skirti tam laiko.
O kol kas – įsiklausykime į vandens čiurlenimą… Ir judėkime tolyn.
