„Vienintelis dalykas, ko trūksta Vilniuje, yra jūra“ – nenurodysiu citatos autoriaus, nes per savo gyvenimą tokį teiginį, suformuluotą taip arba panašiai, girdėjau bent iš kelių žmonių. Ir, išties, turime daugybę miškų, esame viena žaliausių pasaulio sostinių, turime nemažai atvirų erdvių žmonėms, pasivaikščiojimo takų parkuose. Tačiau kur tas vanduo?
Turime upių, kurias, žinoma, galėtume išnaudoti stipriau, tačiau jeigu norime pasibūti prie didesnio vandens telkinio, tarkime, ežero, reikės gerokai pavažiuoti iš centro, o galbūt net ir palikti miesto teritoriją.
Šiuo metu esame prie Salotės ežero, ir čia įkurto vieno iš garsesnių paplūdimių, sėdime ant tiltelio, nutiesto vandenyje, paskutinio suolo. Tiesa, maudymosi sezonas jau pasibaigęs, taigi fone neišgirsime besipliuškenančių žmonių ar tų, kurie skundžiasi, kad per karšta, tačiau vaikų šūkavimai toliau skamba ore, kaip ir paukščių garsai. Maloni temperatūra, truputis debesų ir begalė vandens aplink. Gražus peizažas ir jauki vieta pailsėti. Tačiau – ne mieste.
Nors šalia ežero – žaliosios Vilniaus miesto savivaldybės lentelės, nurodančios apie saugų elgesį prie vandens, maudymosi sezonu čia budi „Grindos“ gelbėtojai, visgi, tiek ežeras, tiek ir paplūdimys pakliūna į Vilniaus rajono savivaldybės teritoriją.
Gal ir kiek ironiška, jog Vilniuje turime žymiai daugiau nei mums reikia požeminio geriamojo vandens, bet paviršinio vandens telkinių, prie kurių būtų erdvu ir galėtume pailsėti, dažniausiai važiuojame ieškoti į tolimiausius miesto rajonus, ar, kaip šiuo atveju, net už miesto. Bet tokia ta oficiali Vilniaus teritorija. Oficialiai – ne miestas, bet statistika apie lankytojus, jei tokia būtų, galimai rodytų ką kitą.
