Vienas „Ozas“ Vilniuje yra šiek tiek garsesnis ir dažniau lankomas nei kitas. Turbūt puikiai suprantate, apie ką aš. Tačiau Šeškinės Ozas yra tikrai įdomi miesto vieta, ypač savo reljefu.
Dažniausias objektas, prie kurio tenka būti šio gamtos paminklo teritorijoje – vadinamasis Šeškiuko ežerėlis, esantis greta svarstomos Šiaurinės g. trasos, kuri atskirtų Šeškinės Ozą nuo šiauriau esančios, dar vienos nagrinėjimo vertos miesto vietos – Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinio.
Bet dabar – ne apie tai. Šeškiukas – termokarstinės kilmės ežerėlis, labai nedidelis savo dydžiu, bet tuo ir mielas. Keista tokiu būdvardžiu vadinti tokį mažą vandens telkinį, tačiau jis aktyviai traukia prie savęs gyventojus, o ypač – Šeškinės bendruomenę. Čia vyksta ir Joninių, ir Užgavėnių šventės, internete galima rasti ir liepos 6–osios Tautiškos giesmės giedojimo įrašus, 2023–iaisiais prie Šeškiuko vyko ir „Vasaros kino“ seansai. Neseniai prie gana naujų vaikų žaidimų aikštelių ir aplink ežerėlį esančių suoliukų atsirado ir lauko šašlykinių bei piknikams skirtų stalų. Teritorija vis pildosi mažąja architektūra, o, taip pat, ir žmonėmis.
Žinoma, tai vienas iš nedaugelio aplink esančių vandens telkinių, o, kaip kalbėjome anksčiau, didesnieji ežerai išsidėstę miesto pakraščiuose. Ir nors Šeškiukas nėra skirtas maudymuisi, visgi, vanduo ramina, suteikia galimybę sukoncentruoti mintis ir apgalvoti sprendimus. Tad nesvarbu, rytą ar vakarą, Šeškiukas traukia žmones iš Šeškinės, Fabijoniškių, Baltupių, Pašilaičių ir kitų aplinkinių mikrorajonų. Užsukite čia ir vėlai – gal ir jūsų apsilankymą paįvairins ties medžių viršūnėmis ratus sukantys šikšnosparniai.
