Miestas – tai teritorija, skirta žmonėms būti. Ir yra įprasta, kad miestą kuria atstovai, išrinkti demokratiniu būdu, vadovaudamiesi patvirtintais ilgamečiais planais ir studijomis, kurios vienu ar kitu būdu būna iš anksto viešinamos gyventojams. Žinoma, vis dar turime problemą, jog ne visi gyventojai domisi savo gyvenamąja aplinka. Ir čia nekalbame apie miesto mikrorajonų istoriją, nors tuo taip pat vis dar domisi pakankamai nedaug vilniečių, ir, manau, dėl to labai daug ką praranda ir daug ko tiesiog neatranda.
Bet konkrečiai šiuo metu norisi paminėti tuos atvejus, kai žmonės nustemba, jog šalia prasidėjo daugiabučio statybos, kai nustemba, jog prie naujo namo, į kurį įsikėlė prieš metus, jau tris dešimtmečius yra suplanuota gatvė. Ir kartais tikrai labai sunku suprasti tų nuostabų esmę. Atrodo, gyvename amžiuje, kur visa informacija pasiekiama per kelias minutes, bet vis dar nuolat tenka išgirsti apie panašius atvejus. Įdomu ir stebina.
Tačiau dabar esame prie Vilniaus objekto, kurį sukūrė miesto planuotojai, bet jį perėmė ir pavertė visiškai kitokia vieta patys sostinės gyventojai. 2015–aisiais Juliaus Žėko pradėta iniciatyva tęsiasi, kaklaraiščių ant šio tilto vis daugėja (tiesa, buvo ir didesnių bei mažesnių dingimų). Ir dėka prisijungusios bendruomenės, turime gana unikalią, vilniečių kuriamą erdvę, kuri, įprastai, būtų tiesiog dar vienas, neišsiskiriantis viadukas virš triukšmingo Vilniaus aplinkkelio.
Daugybė spalvotų žmogaus aprangos dalies objektų, plaikstomų vėjo, ir viena judriausių transporto arterijų mieste, permušanti bet kokius kitus garsus. Keistas, kontrastuojantis, bet savotiškai žavus traukos taškas, prie kurio teko ne kartą sugrįžti vaikštant po Karoliniškes. Ir, garantuoju, teks čia atsidurti ir ateityje.
Daugiau informacijos apie kaklaraiščių tiltą:
